Instaliacija „Tirpstančios ribos“ yra meninė refleksija apie sudėtingą ir trapią pusiausvyrą tarp žmogaus veiklos ir gamtos. Klimato kaita ir žmogaus įtaka mūsų planetai yra vienos aktualiausių šių laikų problemų. Kiekvienas mūsų pasirinkimas gali prisidėti prie šios problemos sprendimo arba ją dar labiau pabloginti.
Kurdama šią stiklo instaliaciją, sąmoningai pasirinkau naudoti ne jau kartą panaudotas medžiagas. Naujame kontekste atgimsta ne tik stiklo fragmentai iš mano ankstesnio kūrinio „Sapnas“, bet ir stiklai ir veidrodžiai rasti prie šiukšlių konteinerių.
Mano kūryboje svarbu ne tik estetika, bet ir prasmė. Išmestos medžiagos šiandien atgimsta kaip meninio dialogo dalis, kviesdamos žiūrovą apmąstyti ne tik stiklo ar veidrodžio, bet ir mūsų planetos trapumą. „Išgelbėtos“ medžiagos tampa meniniu įrankiu, parodančiu mano siekį kurti atsakingiau ir sąmoningiau ir prisidėti prie tvarumo ir švaistymo mažinimo.
Šis kūrinys verčia susimąstyti apie žmogaus atsakomybę prieš gamtą. Taip kaip mūsų kasdieniai pasirinkimai veikia mus supantį pasaulį, taip kiekviena stiklo struktūra, atspindinti ledynų tirpsmą, rodo mūsų sprendimų svarbą klimato kaitos kontekste.
Tikiuosi, kad mano kūrinys paskatins žiūrovus permąstyti savo santykį su gamta ir pasirinkimus, kuriuos darome kasdien.
Straipsnio nuotraukos: ankstesnio kūrinio „Sapnas“ nuotraukos ir prie šiukšlių konteinerių rasti stiklo bei veidrodžių vaizdai mano darbe virsta meniniu priminimu apie perdirbimo ir tvarumo reikšmę mūsų planetai.
